 Forma ir sandara: Trigonalinė; Silicio dioksidas [SiO2, silicon dioxide] - makrokristalinio kvarco atmaina, kietumas – 7 (tai sudaro 1/15 deimanto kietumo). Naujausių tyrimų išvadomis violetinę spalvą lemia geležies priemaišos.
Spalva: gali būti mėlynos arba nuo šviesiai iki tamsiai violetinės spalvos, dirbtinėje šviesoje – pilkas. Kaitinamas ametistas praranda savo spalvą ir tampa gelsvu, žalsvu ar net visai bespalviu. Ševrono (angl. Chevron), arba juostuotasis ametistas, yra pasipuošęs pusiau permatomomis arba baltomis juostomis, įdomiais ornamentais, primenančiais akį arba balsvus spindulius, tarsi įrėminančius arba dalijančius akmenį į kelias dalis.
Radimvietės: Urugvajuje, Bolivijoje, Argentinoje, Urale, Šri Lankoje, Šiaurės Amerikoje ir ypač dideli kiekiai – Brazilijoje. Taip pat Indijoje, Meksikoje, JAV, Italijoje, Zambijoje. Švairiose vietos eišgaunamas kiek kitoks ametistas. Bolivijoje randamas ametrinas - ametisto citrinas, turintis geltonos spalvos.
 Ezoterinės savybės: Manoma, kad šis akmuo padeda išlaikyti blaivų protą, saugo nuo neapgalvotų sprendimų, nesusivaldymo, girtuokliavimo, pagundų. Jis išvaduoja iš liūdesio, suteikia ramybę, pusiausvyrą, harmoniją. Skatina koncentraciją, budrumą, bet kartu veikia atpalaiduojančiai. Tinka dirbantiems protinį darbą, ypač ten, kur aplinkoje daug įtampos.
Ametisto vėrinys nešiojamas prie širdies pirmiausia veikia emocijas – balansuoja, padeda išvengti kraštutinių emocijų: jei aplinkiniai jus nuolat erzina, rekomenduojama nuolat nešioti tokį ametisto vėrinį. Ametisto vėrinys nešiojamas prie pat kaklo, jis suteikia jėgos balsui. Ypač naudinga prie kaklo nešioti ametistą tiems, kurie nedrįsta viešai kalbėti, kalba labai tyliai ar neryžtingai. Ametistas gali sužadinti meilės jausmus išrinktajam, net jei šis kol kas dar myli ir kitą. Ametistas – tai ne meilės akmuo, jis tiesiog dabartinę meilę paverčia abejingumu, taip atverdamas duris naujajai.
Ametistas taip pat padeda spręsti teisines problemas ir gali padėti priimti teisingus sprendimus versle, vedančius į sėkmę. Taip pat ametistas padeda protui kontroliuoti negatyvias mintis, suteikia emocinio tvirtumo ir padeda apsisaugoti nuo bet kokių neigiamų pripratimų.
Gydomasis poveikis: Šis akmuo palaiko organizmo pusiausvyrą, šalina galvos skausmus, nuovargį, stiprina atmintį, gerina žarnyno ir inkstų veiklą. Daro nešiotoją švelniu ir draugišku. Ametistas taip pat įtakoja sapnus, sveikimą, ramybę, meilę, dvasinį pakylėjimą, apsaugą nuo vagių bei laimę. Jei pasirenkate šį akmenį, vadinasi laikas permainoms.
Vienas svarbiausių detoksikuojančių akmenų; padeda išsivaduoti iš priklausomybių, ypač – alkoholizmo. Ametistas tinka kovoti su nemiga, suteikia ramų, gilų miegą. Pakelia kraujo spaudimą. Mažina patinimus (pridėjus prie reikiamos vietos), temperatūrą, ramina kvėpavimo takų, plaučių, odos, nervų ligas. Galima ametisto vėrinį persimesti ant nugaros. Tačiau nerekomenduojama nešioti ilgo ametisto vėrinio žemiau širdies.
 Tai viena iš pačių gražiausių ir vertingiausių kvarco atmainų. Kartais jis melsvai rausvas, kartais – raudonai violetinis. Jau nuo gilios senovės apie ametistus buvo pasakojama daug legendų. Tikėjimas apie šio akmens turimas savybes sukliudyti nuo apsvaigimo bei apsaugoti nuo beprotiškų aistrų keliavo iš tautos į tautą. Per Bibliją ametistai įsitvirtino krikščioniškoje simbolikoje ir tapo vienais iš labiausiai Bažnyčios hierarchų vertinamų brangakmenių. Katalikiškose šalyse buvo tradicija kardinolui įšventinimo proga įteikti žiedą su ametistu, todėl šis akmuo dar yra vadinama vyskupų akmeniu. Žiede esantis ametistas simbolizuoja dvasingumą ir tyrumą. Ametistas švelnina net užkietėjusias sielas ir padeda geraširdžiams savo harmoningais virpesiais. Naudodami ametistą kaip akmenį, papuošalą arba dovaną kitiems asmenims, tai darykite su gerias ketinimais ir skaidriomis mintimis.
Pasak senovės išminčių, ametistas atnešdavo sėkmę medžioklėje, sportinėse rungtyse, išlygindavo smulkias raukšleles, naikindavo strazdanas, gydydavo nuo podagros. Nevaisingoms moterims šis akmuo padėdavo susilaukti motinystės džiaugsmo. Nuo mikčiojimo ametistą reikia nešiotis prie savęs 3, 7 ir 11 Mėnulio dieną. Jis suteikia savininkui kilnumo, meilės, gailestingumo, įteigia viltį, palaiko sveikatą. Jei turite slaptų „juodų” nuodėmingų, piktų minčių, ametistas padės jums atsikratyti visos sielos bjaurasties.
Ametistas suteikia ramybę, ypač jei kamuoja stresas, depresija, nepaaiškinamas liūdesys ar baimė. Netgi nedidukas ametisto kristalas sugeba pašalinti neigiamas emocijas, pakrauti mūsų būstą teigiama energija, sušvelninti likimo smūgius. Pastebėta, kad bet koks daiktas, padėtas šalia ametisto kristalo, apsivalo ir staigiai padidina savo energiją. Nedidukė ametisto drūza gali apvalyti ir pakrauti ant jos arba šalia padėtus papuošalus, vaistus, smilkalus, vaisius, daržoves, kruopas, saldainius. Ametistu pakrautas vanduo išvalo smulkiausius kapiliarus, detoksikuoja visą organizmą ir sustiprina kraują, gydo inkstus, tulžį ir kepenis, subalansuoja kraujospūdį, malšina nervinius galvos skausmus. Akmuo, padėtas po pagalve, teikia ramų miegą ir raiškius, spalvingus sapnus, nuveja košmarus, nors kai kuriems gali sukelti ir nemigą.
Ametistas spinduliuoja „moterišką” energiją, stiprinančią imuninę sistemą, gydančią nuo peršalimo, valančią kraują ir stimuliuojančią hipofizį bei kankorėžinę liauką. Šio brangakmenio piramidės, sferos ir obeliskai – dideli pagalbininkai medituojant ir astralinėse kelionėse. Jis puikiai dera su rožiniu kvarcu -ametistas ramina emocijas, o rožinis kvarcas atskleidžia širdžiai tiesos, grožio ir meilės paslaptis. Beje, jų spalvos puikiai dera vėriniuose, apyrankėse ir auskaruose.
Ametistas padeda atsikratyti praeities ir jos šmėklų, skatina kuklumą ir filantropiją, grūdina sielą ir švelnina žmogaus prigimtį. Jei jūs intuityviai pasirinksite šį akmenį, vadinasi, jau laikas keistis ir eiti nauju keliu.
 Graikai tikėjo, kad ametistas – svarbus ginklas kovoje prieš girtuoklystę. Senovės Egipte ametistas turėjo saugoti nuo nerimo bei kerėjimo. Tibete ametistas laikomas šventuoju Budos akmeniu. Ametisto karoliukus naudojo senovės anglo saksai. Ametistas minimas Biblijoje, kaip vienas iš Aarono vėrinio akmenų, jis simbolizuoja Dano giminę. Katalikų bažnyčioje ametisto žiedus nešioja vyskupai – jis simbolizuoja skaistumą, romumą Ametisto akmenų yra Britanijos karūnoje, juos mėgo Jekaterina II. Senovės indėnai vadino šį akmenį akmenų siela. Su ametistu siejamas evangelistas Matas bei angelas sargas Adnachielis.
Pagal 1672 metais Rusijos vienuolyne rastą aprašymą tai “aiškų protą duodantis ir geruose darbuose padedantis,...“ akmuo. XVI a Rusijoje šie mineralai buvo brangesni už rubinus. Carienės Irinos Godunovos karūnoje puikuojasi didžiulis ametistas apsuptas safyrų. Tais laikais tai buvo turtingųjų mineralas. Dėl savo spalvos ir magiškų savybių mėgiamas dvasininkų. Bažnytinių regalijų, rūbų puošyboje jam būdavo atiduodama pirmenybė. Maskvoje, Kremliaus saugyklose yra relikvinė evangelija, kurią puošia šie akmenys. Labai gražūs ametistai sudėti į Smolensko dievo motinos ikoną (1648m)
Ametisto radimvietės išsibarsčiusios po visą pasaulį. Vienas iš stambiausių egzempliorių, 65kg mineralas, drauge su kvarcais rastas šiaurės Suomijoje. Anglijoje, istorijos muziejuje, saugomas 343karatų ovalas, kurio spalva laikoma ametisto etalonu.
Senovės Šumerų aprašymuose akmuo buvo laikomas magiškiausiu iš visų mineralų, labiausiai tinkamų meditacijai. Įvaldę šio akmens galias senovės magai sėkmingai gydydavo psichikos ligas, padėdavo atgauti atmintį, sielos ramybę, lengvai susitaikyti su praradimais. Ametistas sako: “atiduokite viską, kad pasiimtumėte dar daugiau“. Žinoma, turima galvoje dvasinės vertybės. Manoma, kad šis akmuo parodo, kiek nedaug sugebėjimų įvaldžiusi žmonija ir kad žmogaus proto galimybės beribės. Šie pastebėjimai buvo rasti iššifravus senovės šumerų molines lenteles. Jas tyrinėjęs anglų archeologas Berdy rado daugybę perspėjimų ir apie tai, kad su šio akmens jėga susidūręs neišmanantis žmogus, gali prisidaryti daug žalos, o save gydyti ir kitiems padėti turi teisę tik žyniai.
O liaudyje sklando legendos ir linksmos istorijos apie nuviliotus jaunikius ir paveržtas žmonas. Buvo sakoma, kad norint prisivilioti sau patikusį mylimąjį - dovanok jam ametistą. Ištekėjusioms moterims buvo rekomenduojama nepriimti šio akmens dovanų, kad nepatektum į pinkles ir nepaliktum savo vyro. Negalinčioms pastoti rekomenduota gerti vandenį, kuriame per naktį stovėjo ametistas.
Papuošaluose derinamas su kalnų krištolu bei rožiniu kvarcu, kurie pabrėžia ametisto taurumą. Ypatingai gražūs šie mineralai vakariniame apšvietime – persiliejantys rausvai bordo atspalviais. Nešiojant su pertraukomis - gerina miegą, padeda atsikratyti sunkių minčių, grynina sielą. Visa tai jaunina, lygina raukšles, padeda būti žvaliam. Tai meilės –taikos ir išminties akmuo.
Lekiantis šuoliais šiuolaikinis pasaulis baugina ir vargina begaliniu informacijos srautu. Nesugebantis greitai atsirinkti, ko jam reikia, žmogus pasimeta, jaučia nuovargį. Sunkumas, slogutis, apatija – nuolatiniai šių dienų palydovai. Štai tada, kaip sako senieji išminčiai, ametistas moko: sustok, tau šito nereikia? Pagalvok – gal tau netinka? Pailsėk, pasidžiauk šia diena, gamta, savo vaikais, šeima, aplankyk draugus. Nuolatiniai primindamas apie pusiausvyrą šis mineralas nenuilstamai dirba savo darbą.
Senovėje manyta, kad tose vietovėse kur randami šie mineralai, susidaro labai palankūs žmogui energetikos srautai, geras klimatas, gera aura. Išminčiai sako, kad ametistas valdo vėjų energiją, stiprina dvasines ir kūrybines galias. Tinka oro ženklams ir žmonėms dirbantiems kūrybinį, protinį darbą, padeda rikiuoti mintis, rasti atsakymus į sunkius klausimus.
Nepriekaištingai nušlifuotas mineralas - puikiai atspindi šviesą. Ypač populiarūs šiuo metu yra Uralo ametistai, kaip ir kiti kvarcai pasižymintys aukšta kokybe. 10 – 20 karatų egzemplioriai yra madingi - mėgstami juvelyrų dėl savo nuostabių atspalvių.
 Legenda
Beprotiškai pamilo vyno ir linksmybių dievas Dionisas nimfą Ametisę, bet gražuolė visai nesižavėjo amžinai kauštelėjusiu gerbėju, nes mylėjo piemenėlį Sirikosą. Supykęs, kad ji drįso atstumti patį dievą, Dionisas puolė vaikytis Ametisę po pievas ir miškus. Vargšė pasijuto netenkanti jėgų ir pagauta nevilties ėmė melsti medžioklės deivę Artemidę pagalbos. Vos tik Dionisas pasivijęs nimfą norėjo surakinti savo glėbyje, ji pavirto šalta violetine šviesa žaižaruojančiu akmeniu, kuris jos garbei pavadintas ametistu. Kad primintų puikiosios nimfos atstumtą vyno ir linksmybių dievą, Artemidė suteikė šiam akmeniui galią saugoti nuo girtuokliavimo ir apsvaigimo. Geriantysis iš taurės, papuoštos ametistu, arba mūvintis žiedą su šiuo brangakmeniu gali nebijoti, kad pasigers arba nuo vyno aptemus protui ir atsirišus liežuviui išplepės kokias nors paslaptis.
parengta pagal: http://lt.wikipedia.org/wiki/Ametistas, http://turkis.lt/ametistas, http://www.freewebs.com/pusbrangiai-akmenys/ametistas.html, http://www.almagems.lt/index.php?option=com_phocagallery&view=category&id=20&Itemid=103, http://www.horoskopai.lt/akmenys/ametistas/
Nemažai pradėjau domėtis siuvinėjimu biseriu ir šiuo metu išbandau šią techniką, todėl šįkart papasakosiu kaip išsiuvinėti padėkliuką kavos/arbatos puodeliui.
Reikės:
*Medžiagos siuvinėjimui (idealiausiai tinka Aida 14, taip pat stora lininė medžiaga)
*Įvairių spalvų biserio (gražiau su 10-11nr)
*Adatos skirtos verti biserį
*Nymo siūlų arba valo (0,15-0,20mm)
*Filco nugarėlei ~2mm (tinka oda, zomšas)
*Tekstilinių klijų
*Popieriaus lapo
*Pieštuko
Visų pirma reikėtų apgalvoti padėkliuko spalvas ir raštus. Prie ko jį derinsite – prie puodelio, indų, prie virtuvės spalvų, tapetų, o gal užuolaidų. Galima daryti ir šventinius padėkliukus – Kalėdoms, Naujiems metams, Vėlykoms. Mano atveju padėkliukas spalvų atžvilgiu buvo derintas prie puodelio.
Nusibrėžkite kvadratą 12x12cm ant popieriaus, kraštuose palikite po 1cm ir nusipieškite eskizą, apgalvokite kokiu biseriu siuvinėsite. Jo dydis turėtų būti vienodas, kad puodelis nesikraipytų ir tvirtai stovėtų jį padėjus. Paįvairinimui galima didensius karoliukus siųti šonuose.
Pagal eskizą iškirpkite iš medžiagos kvadratą ir užlenkę po 1 cm iš kraštų atsiųkite, kad medžiaga neirtų. Tada nusipieškite visas detales ant medžiagos. Atkreipkite dėmesį, kad išsiuvinėjus biseriu linijos tampa storesnės.
Pradėti siuvinėti reikia pagal linijas, kurias nusipiešėte, išsiuvinėti kontūrus. Karoliukus nebūtina siuvinėti po vieną, galima po du, tačiau biseris itin gražiai sugula siuvinėjant po vieną karoliuką atskirai. Išsiuvinėjus vieną liniją, reikėtų per juos visus perkišti siūla, tik tada karoliukai sugula į vieną gražią eilutę.
Kai tai padarysite galima pradėti siuvinėti foną bei įvairių detalių vidų. Siuvinėjant svarbu, kad karoliukai turėtų kryptį. Galima siuvinėti nuo vieno šono iki kito (kaip dešinėje pusėje) arba siuvinėti pagal konturų linijas (kaip kairėje pusėje). Svarbiausia nepamiršti perkišti siūlu per kiekvieną eilę, kad karoliukai gultu lygiai.
Geriausia siuvinėti su japonišku biseriu – jis kokybiškiausias. Mažiau kokybiškas, bet irgi pakankamai lygus čekiškas biseris. Prasčiausias kiniškas – karoliukai itin nevienodi.
Siuvinėjant reiktų stengtis nepertempti siūlo, kad medžiaga nesiriestų ir nesideformuotų forma.
Baigus siuvinėti, blogąją padėkliuko pusę reikia ištepti klijais ir tada apvertus prispausti prie filco. Tada gerai paspausti padėkliuką, kad klijai pasiskirstytų tolygiai. Kai išdžius klijai, atsargiai apkirpkite filcą pagal padėkliuko kraštą. Tada apsiuvinėkite kraštus. Aš siuvinėjau raštu „picot edge“.
Taip pat galimi krašto apsiuvimo variantai patiekti fotografijoje. Nemažai padirbėjus ir perpratus techniką galima leisti fantazijai pasireikšti ir prigalvoti įvairiausių kraštelių apsiuvinėjimo būdų. Blogoji padėkliuko pusė turėtų atrodyti taip. Padėkliukas baigtas, galima išsivirti arbatos/kavos :)
Kadangi jau rašiau apie riešines, jų istoriją ir pateikiau pradžiamokslį, tai šįkart surinkau pluoštą riešinių schemų ir nuotraukų.
 Riešinės yra mezgamos dviem virbalais (karoliukai įmezgami), po to susiuvamos. Iš tiesų riešinių mezgimas nėra sudėtingas, o labiau įgudus – išties paprastas. Neskubėdamos riešinių porą nusimegsite per dvi savaites, įgudus labiau ir skiriant tam daugiau laiko – savaitę.
Riešinės mezgamos plonyčiais virbalais iš plonų siūlų pvz. angoros plonos vilnelės ir t.t. Kuo darbas gaunasi kietesnis, tvirtesnis tuo laikomas kokybiškesniu ir profesionalesniu.
Reikės:- Trumpų metalinių 1,25 dydžio virbalų
- Vilnonių siūlų (vilnoniai tinkamiausi, nes toks mezginys geriau atlaiko tampymą). Siūlai riešinėms turi būti gana ploni. Sunku aprašyti tą plonumą, tačiau jis neturi būti nei per plonas (tuomet mezginys bus per skystas), nei per storas (riešinė išeis grubesnė, mažiau subtili). Geriausia 75proc. vilnos arba net 100proc.
- Karoliukų. Gražiausia su smulkiu čekišku biseriu.
- Mažo indelio, į kurį susipilsite karoliukus prieš juos verdamos ant siūlo.
- Specialios adatos karoliukams suverti.
- Plono siuvimo siūlo.
- Klijų (patartina naudoti tekstilei arba avalynei klijuoti skirtus klijus).
- Vąšelio maža galvute. Bus reikalingas, jei netyčia paleisit akį.
- Storos adatos baigtam mezginiui susiūti.
- Rašto/ schemos, kaip norėsite išdėstyti karoliukus
- Kantrybės ir atidumo (!)
Raštas Riešinių raštas dažniausiai būna pasikartojančio motyvo. Riešinė yra mezgama ripsu, t. y. visada gerosiomis akimis. Taip mezgant eilės viena šalia kitos sugula savotišku armonikos principu, vienos iškilusios, kitos įdubusios. Jei mezgant į pabaigą lieka viena kita eilė viršaus, per daug nesukite galvos. Riešinės gali būti labiau prigludusios arba laisvesnės, todėl plius minus viena dvi eilės didelio skirtumo riešinės apimčiai neturės. Karoliukų vėrimas Kai išsirinkote raštą, suskaičiuokite, kiek vienai riešinei numegzti reikės karoliukų. Aš karoliukų neskaičiuoju, tiesiog prisiveriu jų itin daug. Karoliukus susipilu į plastikinį stiklainio dangtelį. Karoliukų reikia įsipilti daug, su kaupu, tuomet bus paprasta vienu judesiu adata užkabinti kelis karoliukus. Jei kiekvieną karoliuką ant adatos kabinsit atskiru judesiu, vėrimas labai užtruks. Veriami karoliukai taip: prie vilnonio siūlo galo priklijuojamas plonas siuvimo siūlas (sujungimo vieta turi būti glotni. Stumkite karoliukus pro šią vietą itin atsargiai), įverkite ploną siūlą į adatą ir imkite verti karoliukus. Kažkiek karoliukų suvėrus ant plonojo siūlo, perstumkite ant vilnonio. Galimas ir kitas karoliukų vėrimo būdas. Įverti dvigubą siūlą į adatą ir tada per plonojo siūlo kilpelę įverti vilnonį siūlą ir taip perstūmti biserį.  Suvertus karoliukus skaičiuojame taip – pirmus šimtą suskaičiuojame ir pagal juos išmatuojame likusią dalį. Vienai riešinei gali pakakti 200-300, o sudėtingesniems raštams gali prireikti iki 1200-1500 karoliukų.
Mezgant riešinę spalvotų karoliukų raštais, karoliukai yra suveriami ant pagalbinio siūlo tiksliai pagal mezgimo raštą ir po to perstumiami ant mezgimo siūlo.
Mezgimas
Riešinės dažniausiai mezgamos užmetus 50–55 akis (jei raštas smulkesnis 40). Akys užmetamos ant kartu sudėtų abiejų virbalų.
Pirmą eilę išmezgu be karoliukų – ši eilė bus reikalinga susiuvant riešinę. Jei joje bus karoliukų, jie susiuvant mezginio kraštus pasislėps siūlėje.
Mezgama visą laiką geromis akimis. Mezgama gana tampriai, bet neperspauskit. Mezginys neturi būti lyg priaugęs prie virbalo (taip, kad per jėgą jį reikėtų stumdyti) – bus labai sunku megzti. Mezgant akys turi gana lengvai nuslysti nuo virbalo.
Kai mezgant riešinės geroji pusė (t. y. su karoliukais) yra atsukta į jus, išmezgate eilę be karoliukų, kai mezginį apsukate ir į jus „žiūri“ blogoji pusė, tuomet pagal raštą įmezginėjate karoliukus.
Įmezgama paprastai – pristumiate karoliuką prie jau išmegztos akies (t. y. paskutinės ant dešinio virbalo) ir išmezgate sekančią mezginio akį. Karoliukas atsiduria tarp dviejų akių.
Užbaigiama riešinė parastai – dvi akys (pradedant pirmąja) sumezgamos į vieną, išmegztoji perkliama atgal ant kairiojo virbalo ir procesas kartojamas tol, kol lieka vienintelė akis. Tuomet siūlą nukerpate ir jį ištraukite pro paskutinę akį.
Siuvimas
Riešinė susiuvama iš gerosios pusės (nors aš riešines siuvu iš blogosios pusės) Siuvant reikia stengtis, kad raštas abipus siūlės gražiai sutaptų. Susiuvami kraštai užkabinant skersinį siūlą tarp kraštinės ir tolesnės eilių. Siūlas kiek patempiamas, kad pasislėptų, abu mezginio kraštai gerai priglustų vienas prie kito ir susidarytų vidinė siūlė. Kruopščiai susiuvus siūlė mažai matoma.
Riešinę taip pat galima susagstyti išilgai riešo mažų sagučių eile. Apatinį riešinės kraštą papildomai apnėrus vąšeliu karoliukų lankeliais, ji bus tik puošnesnė.
Mielai pakonsultuosiu ir padėsiu. Visus klausimus ir pastabas rašykite komentaruose - bendraukime!
Parengta pagal: http://penelopiuklubas.lt/puslapio_svecias/jovitos-patarimai-riesines-zalioms/; Irena Felomena Juškienė "Riešinės"
 Kristalo forma – Trigonalinė – heksagonalinė
Spalva – dažniausiai žalia (įvairaus intensyvumo), taip pat oranžinė, persiko spalvos, ruda, mėlyna. Panašus į nefritą,žadeitą. Atpažįstamas iš akmenį išraizgiusių plonyčių žaižaruojančių sidabrinių ir rausvų žėručio siūlelių, geležies plėvelių ar auksinio pirito dalelių. Retas lašišos raudonumo ir žydras avantiūrinas.
Šaltiniai – Indija, Čilė, Ispanija, Rusija, Brazilija, Austrija, Tanzanija.
Zodiako ženklai – tai yra Vėžio, Jaučio ir Šaulio akmuo. Taip pat tinka Svarstyklėms, Avinui.
Ezoterinės savybės – šis akmuo suaktyvina žmogaus jausmus, paryškina išgyvenimus, suteikia skrydžio, labai geros savijautos įspūdį. Pakelia nuotaiką užplūdus liūdesiui, padeda įveikti drovumą. Šis akmuo skatina individualumą, pasitikėjimą savimi, svajonių įgyvendinimą, kūrybiškumą, padeda nekreipti dėmesio į rūpesčius, neutralizuoja stresą. Taip pat avantiūrinas sugeria elektromagnetines bangas, negatyvias energijas, įvairias baimes ir nerimą.
Avantiurinas laikomas laimę nešančiu talismanu ir yra populiarus tarp lošėjų. Senovės Tibete jis buvo nešiojamas trumparegystei sumažinti. Tikima, kad jis sustiprina širdį bei padeda “sudužus širdžiai” dvasine prasme. Pritraukia sėkmę meilėje.
Avantiūrinas – jausmų išraiškos akmuo, slopina pyktį ir baimę, suteikia emocinę ramybę, skatina žmogų tapti lyderiu, atsikratyti neryžtingumo. Jis yra žinomas kaip geriausias fizinio ir astralinio pasaulio sergėtojas.
 Padeda išvengti arteriosklerozės, širdies infarkto, mažina uždegimus, alergijas. Avantiūrinas skatina metabolizmą bei mažina cholesterolio kiekį kraujyje. Galima nešioti, kad apsisaugoti nuo kenksmingų saulės spindulių (saulės smūgio, nudegimų).
Avantiūrinas malšina migreninį galvos, akių skausmą, gydo širdį, plaučius, kasą, taip pat raumenų ir urogenitalines ligas, plaukų slinkimą. Labiausiai padeda avantiūrino papuošalai – karoliai, pakabukas arba apyrankė. Beje, nesitikėkite greito efekto, šis akmuo „žaibiškai” neveikia. Jei žinote, kad daugiausia problemų jums kelia regėjimas ir širdies funkcijų sutrikimai, avantiūrinas visada turi būti šalia jūsų.
Šviesiai žalias avantiūrinas veikia sveikiausias organų ląsteles ir padeda išnešioti jų gyvybines jėgas.
Tamsiai žalias avantiūrinas intensyviai išvalo visus gyvybiškai svarbius organus, ypač tuos, kurie labiausiai pažeisti. Ilgą laiką nešiojant avantiūriną sustiprėja visas organizmas. Dėl to jis ypač tinka tiems, kurių silpnas imunitetas, vargina lėtiniai skausmai. Palengvina chronišką bronchitą, žarnyno veiklos sutrikimus, depresinę būklę. Tinkamas akmuo vyresnio amžiaus žmonėms.
Žalias avantiūrinas gali padėti sustabdyti plaukų slinkimą, silpstantį regėjimą, padeda subalansuoti vyriškąjį ir moteriškąjį pradus. Skausmui sumažinti avantiūrino vėrinį galima dėti prie skaudančios vietos, chroniškoms ligoms gydyti – pridėti prie pėdų.
Tamsaus avantiūrino negalima nešioti vartojant stiprius toksiškus vaistus.
 Dauguma kristalų, turintys avantiurino vardą, yra senovės istorijos dalis. Įrankiai ir karoliukai, pagaminti iš avantiurino, dažnai buvo randami archeologinių kasinėjimų metu. Grubiai išraižyti artefaktai, kuriems beveik 2,5 milijono metų, buvo rasti Omo slėnyje, Etiopijoje. Avantiurino lauko špatas daugelyje kultūrų tūkstančius metų buvo naudojamas pagerbti saulei bei pritraukti saulės energijai.
Idar-Oberstein, Vokietijoje visame pasaulyje garsėja savo brangakmenių drožėjais. Vienas drožėjas, Helmut Wolf, padarė rankomis obeliską iš žalio avantiurino, kuris sveria 2,5 tonos ir yra 5 ½ pėdų aukščio (~1,68m).
Žalio avantiurino vaza su 6 pėdų (~1,83m) pakraščio perimetru bei buvusi 4 pėdų (~1,22m) aukščio, 1843m buvo pristatyta serui Roderick L. Murchison nuo Rusijos caro. Ši dovana iškeliavo kaip padėka serui už jo geologinį tyrimą Rusijos imperijoje. Londono praktinės geologijos muziejus neseniai grąžino šią milžinišką vazą į Rusiją. Ją dabar galima pamatyti Sankt Peterburgo Ermitaže.
Tibetiečiai žalią avantiuriną inkrustuodavo šventyklose vietoj akių į ikonas. Brangakmenis turėjo suteikti vizinių galiu vienuoliams, kurie dirbdavo su dievams atstovaujančioms statulomis. Taip pat Tibeto gydytojai avantiuriną naudojo trumparegystės gydymui.
Parengta pagal: http://www.akmensmagija.lt/lt/akmenys/akmenys-a-g/avamtiurinas, http://www.freewebs.com/pusbrangiai-akmenys/avanturinas.html, http://turkis.lt/avantiurinas, http://changems.blogspot.com/2007/04/aventurine.html
 Kristalo forma – Triklininė.
Spalva – Tai ryškiai žydras, mėlynas, žaliai mėlynas, obuolių žalumo, šviesiai rudas, rudai žalių atspalvių nepermatomas mineralas.
Šaltiniai – Iranas, Naujoji Meksika bei JAV Arizonos kasyklos.
Zodiako ženklai –Tinka Šauliams, Žuvims, Skorpionui bei Vandeniui.
Ezoterinės savybės – Išlygina nuotaikų svyravimą ir atstato prarastus energijos resursus. Ramina skausmą, uždegiminius procesus. Geras priešnuodis. Turkis labai vertinamas daugelyje Azijos ir Afrikos kultūrų. Arabų šalyse turkis buvo laikomas laimę nešančiu akmeniu, galinčiu apsaugoti savininką nuo blogio ir pagydyti daugelį negalavimų. Šį akmenį garbino Š.Amerikos gyventojai, taip pat senosios inkų ir actekų kultūros. Puikiai tiks žinantiems tikslą ir siekiantiems jo. Turkis suteiks harmoniją, pilnatvę, apsaugą. Turkis traukia turtus, sėkmę, draugystę bei meilę, tačiau praradusiems moralę gali virsti nelaimių akmeniu. Turkis taip pat yra apsauginis akmuo, suteikiantis drąsos, mažinantis įtampą. Turkis reguliuoja kraujospūdį, padeda sergant radikulitu, astma, nemiga, gerina regėjimą. Turkį patartina nešioti pasitikintiems savimi žmonėms, turintiems tvirtą nuomonę. Turkio savybė - taikyti, saugoti nuo ginčų, nugalėti blogį.
 Turkis nuo seniausių laikų pelnė apsaugos ir meilės talismano vardą. Jis stimuliuoja kūrybingumą, suteikia vidinę ramybę ir harmoniją, balansuoja emocijas, padeda susirasti draugų. Turkis ištikimai saugo savo šeimininką.
Žydrasis turkis – energetiškai labai stiprus akmuo, padedantis savininkui išsikovoti autoritetą ir valdžią. Tai kovotojų, nepriklausomų ir drąsių žmonių, lyderių talismanas.
Švelniai mėlynas turkis – aukšto dvasingumo, kosminės sąmonės, kovos su blogiu simbolis.
Baltasis turkis – retas akmuo. Tai „jaunas turkis”, akmuo, slepiantis milžinišką energetiką tolimesniam savo vystymuisi. Jei nebijote rizikos, turite tvirtus įsitikinimus ir konkretų tikslą, esate aukštos moralės, šis akmuo -jūsų sėkmės talismanas. Baltasis turkis „mėgsta” impulsyvius, narsius ir ryžtingus žmones.
Žalias turkis kartais vadinamas „mirusiu” akmeniu. Bet tai netiesa. Tai galutinė turkio raidos pakopa: nuo baltos (gimimo – Plutono), žydros ir mėlynos (vystymosi – Jupiterio) iki žalios spalvos, galutinės vystymosi fazės – Saturno akmens. Žaliasis turkis – tai brandžių, savo tikslą pasiekusių žmonių akmuo. Savo tolimesniems planams realizuoti jie gali pasinaudoti galinga šio akmens energija, bet akmens energetinį lauką reikia nuolatos koreguoti, nes jis gali suteikti neigiamą krūvį aplinkai.
Šiuolaikinėje kristaloterapijoje turkis vadinamas „gydymo meistru”. Dėl didelio vario kiekio jis teigiamai veikia širdį, plaučius ir gerklę, juo gydomas reumatas ir artritas. Turkis naudojamas ir akių ligoms, ypač kataraktai gydyti, stiprina imunitetą, skatina odos atsinaujinimą, gerina medžiagų apykaitą ir padeda organizmui geriau pasisavinti maisto medžiagas. Dažnai turkis naudojamas ir nešiojamas poroje su malachitu – šio „dueto” poveikis greitai atkuria prarastas jėgas, numalšina įvairaus pobūdžio skausmus.
 Turkis vardą gavęs nuo persų kalbos žodžio firuza – laimės akmuo. Dar jis vadintas ir kalaitu, bet šis įžymiojo Plinijaus duotas vardas jam neprilipo. Tiurkis – taip germanų kalba pavadintas akmuo, XVI a. į Europą atkeliavęs iš Persijos per Turkiją. Senovės chaldėjai vadino jį torkeija. Turkis - nuo prancūzų „turquoise" - turkiškas, neskaidrus.
Senovėje buvo laikomas magišku akmeniu. Turkis pagal tradicijas yra penkerių ir vienuolikos metų vestuvių sukakties talismanu. Manoma, kad šis akmuo stiprina draugystę, padeda atsikratyti blogų prisiminimų ir praeities nusivylimų. Europoje turkis simbolizuoja sėkmę, gerovę, turtą. Juvelyriniai dirbiniai su turkiu buvo rasti Egipto faraonų, Amerikos indėnų, persų šachų kapuose. Turkio papuošalus nešiojo Nefertitė, iš jo buvo gaminami senovės Egipto amuletai „skarabėjai".
Senovės egiptiečiai iš Sinajaus pusiasalio atgabentą turkį naudojo inkrustacijai ir šventųjų vabalų skarabėjų raižymui. Jau ikikolumbinės Amerikos indėnai, ypač actekai, iš turkio gamino ritualinius reikmenis ir papuošalus. Manoma, jog šventasis meksikiečių akmuo kalčijuitlis – tai žydrasis turkis. Auksiniai papuošalai su turkiu, rasti senovės Egipto faraonų kapuose, ypač tarp jaunojo Tutanchamono įkapių, iki šiol neturi rimtesnių konkurentų. Originalius papuošalus gamino kinų meistrai, nes Kinijoje turkis buvo laikomas karių talismanu.
 Persų šachai nuo seno turėjo turkio gavybos monopoliją ir parduodami jį užsidirbdavo nemažus pinigus. Irano centrinio banko požemiuose šachų šeimos turkio papuošalų ir buities reikmenų kolekcijai pasaulyje nėra lygių. Nuostabūs kaljanai, prabangiai puoštos žirgų kamanos ir balnai… Bet didžiausias lobis ir meno šedevras – šachienės Farach Pachlevi tiara. Jos centre – didžiulis turkis, nuo jo driekiasi spinduliai – turkis kaitaliojasi su briliantais, spindulių galai pasibaigia turkio akmenimis.
Senovės actekai tikėjo, jog turkis – suakmenėjusios Dangaus deivės ašaros, todėl žydrasis turkis turi poetišką dangaus akmens vardą. Visose epochose turkis garsėjo kaip pergalę nešantis akmuo ir buvo laikomas laimės bei meilės talismanu. Turkio talismanas užtikrino pasisekimą meilės reikaluose, jis sutaikydavo įsimylėjėlius, neleisdavo kilti barniams, tramdė įniršį, palaikė santarvę šeimoje, nukreipdavo galingųjų pyktį. Turkis, kaip ir daugelis žydros spalvos brangakmenių, Egipte buvo pašvęstas deivei Izidei, o Graikijoje ir Romoje -Afroditei ir Venerai. Aukso žiedu su turkio akute apsikeisdavo sužadėtiniai, juos dovanodavo kaip simpatijos įrodymą, ištikimos meilės simbolį.
Pietų, Centrinėje bei Šiaurės Amerikoje turkis visada turėjo ypatingą statusą tarp kitų brangakmenių. Actekai Meksikoje su turkiu dekoruodavo apeigos kaukes. Šiaurės Amerikos indėnai, kurie ir šiais laikais kuria tradicinius sidabrinius juvelyrinius dirbinius su turkiu, tikėjo, kad dangaus žydrumo brangakmenis atveria tiesioginį ryšį tarp dangaus ir jūros.
 Pietų, Centrinėje bei Šiaurės Amerikoje turkis visada turėjo ypatingą statusą tarp kitų brangakmenių. Actekai Meksikoje su turkiu dekoruodavo apeigos kaukes. Šiaurės Amerikos indėnai, kurie ir šiais laikais kuria tradicinius sidabrinius juvelyrinius dirbinius su turkiu, tikėjo, kad dangaus žydrumo brangakmenis atveria tiesioginį ryšį tarp dangaus ir jūros.
Senovės Persijos karalystėje, dangaus žydrumo turkis buvo nešiojamas ant kaklo arba riešo kaip apsauga nuo nenatūralios mirties. Jei akmuo pakeisdavo savo spalvą – nešiotojas galėdavo pradėti baimintis dėl besiartinančios pražūties. Tačiau buvo išsiaiškinta, kad turkis gali pakeisti spalvą, tačiau tai nebūtinai yra artėjančios grėsmės ženklas. Spalva gali pakisti dėl šviesos, cheminių reakcijų, kosmetikos, dulkių arba odos rūgščių.
Senovėje turkis buvo atsakingas už šeimininko gerovę. Persų mokslininkas Al-Qazwini rašė: „Ranka, kuri nešioja turkį niekada nematys skurdo.“ Turkis dažniausiai buvo ant turbano, apsuptas perlais, kad apsaugotų šeimininką nuo „piktos akies“. Kaip talismanas, turkis puošdavo durklus, kardus, arklio kamanas.
Visais laikais visame pasaulyje turkis buvo nešiojamas kaip naturali apsauga prieš tamsos jėgas. Šiandien turkis yra pilotų, oro įgulų, ir kitų profesinių grupių susijusių su itin aukštu rizikos laipsniu, apsauginis akmuo.
Viduramžiais tikėta, jog moteris, norinti prisivilioti jai patinkantį vyrą, turi paslapčiomis užsiūti jo marškiniuose gabalėlį turkio arba karaliuką paslėpti kišenėje. Gal dėl šios magiškos savybės turkis buvo laikomas jaunų merginų ir moterų talismanu. Rytuose į gimusios mergaitės lopšį įdėdavo turkį, kurį ji savo vestuvių dieną dovanodavo išrinktajam. Persai tikėjo, kad žmogus, nešiojantis turkio talismaną arba papuošalus, yra apsaugotas nuo valdovų pykčio.
Senovės gydytojai rekomendavo turkį sidabro įtvare nešioti kamuojamiems nemigos ir nakties košmarų. Turkio pakabukas gydė vidinį kraujavimą, geltą, opas. Iki šiol gyvuoja įsitikinimas, jog ryte pažvelgus į šį pusbrangį akmenį visa diena bus rami ir be rūpesčių. Turkiu ir rubinais papuoštos žirgo kamanos saugojo savininką nuo nelaimingų atsitikimų jodinėjant.
Kanados bei Šiaurės Amerikos indėnai ir šiandien tiki, jog turkis – ne tik galingas apsaugos akmuo. Jis neša į namus laimę ir turtą, suteikia drąsos, išminties ir galybės, taip pat sugeba prišaukti lietų. Turkis simbolizuoja klestėjimą, gerovę, todėl indėnai amuletus „sustiprina” turkiu ir koralais.
Parengta pagal: http://www.gemstone.org, http://turkis.lt/, . http://www.akmensmagija.lt/lt/akmenys/akmenys-p-u/turkis, http://www.atlantija.lt/index.php?menu=meniu&id=4&lang=lt&sid=
 Papuošalo grožį kuria spalvų, medžiagų suderinamumas, o įvairūs netikėti sprendimai kūrinį padaro išskirtiniu. Tačiau netinkamos kilputės viską gali akimirksniu sugadinti.
Dauguma pradedančiųjų nekreipia dėmesio į tai,kaip turėtų atrodyti taisyklinga kilputė, tačiau tai yra svarbu – kilputė parodo kūrėjo kruopštumą, o netinkama gadina papuošalo grožį.
Pradėsiu ne nuo to, kaip padaryti taisyklingą kilputę, bet nuo dažniausiai pasitaikančių klaidų. Taip darau vien tam, kad papuošalus kuriantys galėtų pasitikrinti ar jų kilputės taisyklingos, o pirkėjai galėtų atsirinkti ir išmokti stebėti, kurie papuošalai yra atlikti kruopščiai. Nors perkant/parduodant auskarus neturėtų pasitaikyti grubių ir negražiai atliktų darbų, tačiau jų pasitaiko. Tokie pardavėjai, ko gero, negerbia ne tik savęs, bet ir savo pirkėjų.
Taisyklinga kilputė turėtų būti apvali ir centruota atsižvelgiant į karoliukus ir prigludusi prie pat jų.
Netaisyklingos kilputės – pailgos, pasvirusios į vieną ar kitą šoną, neproporcingai didelės. Ypač dažna klaida,kai tarp karoliuko ir kilputės pabaigos yra paliktas tarpas (2). Taip neturėtų būti.
O jeigu visos klaidos vienoje kilputėje...tada siūlau paskaityti žemiau, kaip padaryti taisyklingą kilputę. Smulkesnio aprašymo tikriausiai niekur nėra.
| | 1. Sumaukite karoliukus ant vinuko.
2. Suspauskite smaigtuką maždaug 1mm virš paskutinio karoliuko pasinaudodami replėmis plokščiais galiukais.
3. Su nykščiu stumkite karoliukus žemyn, kol replių galiukas beveik sieks karoliukus.
4. Visų pirma pastumkite replytes šiek tiek nuo karoliukų, tada toliau stumkite juos nykščiu nuo savęs, kol susidarys status kampas.
5. Nukirpkite vielutę su specialiomis replėmis taip,kad liktų maždaug 8mm.
6. Laikykite karoliukus su kairiąja ranka ir paimkite su apvalianosės replytės galiukais už pačio vielos galo. Atkreipkite dėmesį į žalią ir raudoną apskritimus – jie parodys,kaip laikyti replytes.
7. Suspauskite vielos galiuką ir pasukite savo riešą taip,kaip parodyta paveikslėlyje. Atkreipkite dėmesį į apskritimus.
8. Apverskite replytes taip,kad delnas žiūrėtų į viršų. Pastumkite šiek tiek replytes į priekį taip, kaip parodyta paveikslėlyje.
9. Suspauskite replytes ir pasukite maždaug 90 laipsnių, arba sukite tol, kol galite. Atsiminkite,kad visada turite laikyti karoliukus kita ranka (nors nuotraukoje to ir nėra).
10. Atleiskite replytes ir pasukite riešą taip, kaip parodyta paveikslėlyje. Tada vėl sugriebkite vielutę ir sukite taip,kad suformuotumėte kilputę.
11. Pakoreguokite vielutės suspaudimo vietą taip,kad suformuotumėte gražią, taisyklingą kilputę. Kilputė turėtų būti apvali ir centruota.
|
Čia trumpas video, kaip padaryti taisyklingas ir tvarkingas kilputes.
 Forma ir sandara – triklinė sistema; susidaro dideli gabalai ar luitai; žalias lauko špato variantas.
Spalva – melsvai žalia, išmarginta šviesesnėmis žaliomis dėmelėmis; amazonitas gali būti ir geltonos, rožinės, raudonos ir pilkos spalvos.
Šaltiniai – Madagaskaras, Rusija, JAV, Brazilija, Zimbavė, Australija, Namibija.
Zodiako ženklai – Tinka Dvyniams, Svarstyklėms, Vandeniui, Mergelei. Visiškai netinka Skorpionui.
Ezoterinės savybės – Ramina besikeičiančias nuotaikas, protą, prieštaravimus, ilgesį ir širdies skausmus, apsaugo nuo blogų įpročių ir mažina nerimą bei susierzinimą. Stiprina nervų sistemą, atpalaiduoja, koreguoja kalcio apykaitą ir pasisavinimą, padeda išvengti dantų gedimo ir osteoporozės. Padeda nuo menstruacinių skausmų, gimdant, atpalaiduoja spazmus. Skatina verbalinę saviraišką, mąstymo gebėjimus, kūrybiškumą, intuiciją, pasitikėjimą savimi. Suteikia vilties ir ištvermės, padeda priimti sunkius sprendimus. Taip pat manoma, kad padeda motyvuoti tingius paauglius.
Gydomasis poveikis – Jei norite sušvelninti ir subalansuoti čakrų energijas, dėkite širdies, viršutinės krūtinės dalies arba gerklės zonose.
 Amazonitas - tai kalio aliuminio silikatas, didelės mineralų grupės, vadinamos lauko špatais, narys. Jie sudaro didelę žemės plutos dalį ir randami visame pasaulyje.
Iki šiol tyrinėtojams nepavyksta įminti trijų amazonito mįslių: pavadinimo, atspalvio ir atsiradimo paslapčių. Manoma, kad pavadinimas kilęs nuo Amazonės upės, kur buvo atrastas XVIII amžiuje. Tačiau Europoje amazonitas jau buvo žinomas iki Amerikos žemyno atradimo. 1783 metais Ilmenio kalnuose Urale buvo atrasti amazonito klodai. Akmuo sudomino juvelyrus, buvo pagamintos vazos, dėžutės.
Amazonitas taip vadinamas dėl savo savitos melsvai žalios spalvos , kuri primena Amazonės upės ir ją supančių miškų sodrius žalius atspalvius. Tačiau šių mineralų klodų Amazonės regione tikrai nėra, o geriausi pavyzdžiai randami Kolorade, kur jis dažnai pasitaiko santalkose kartu su dūminiu kvarcu, ir Ilmenio kalnuose, Rusijoje, kur jis randamas kartu su granito sluoksniais. Šiuolaikiniai tyrinėjimai nustatė jog amazonitui melsvai žalią spalvą suteikia švino ir vandens reakcijos, vykstančios špato viduje. Amazonitas susidaro gana dideliais gabalais, išmargintais šviesesnėmis žalios spalvos dėmėmis, o nušlifuotam būdingas šilkinis žvilgesys.
Amazonitas jau seniai naudojamas papuošalų gamybai. Senovės Egipte jis naudotas ne tik žiedų ir antkaklių gamybai, bet iš jo buvo drožinėjamos didesnės lentelės, jose graviruojami šventi užrašai. Kasinėjant Egipte Tutanchamono kape buvo rasti karoliai, amuletai, žiedai, auskarai iš amazonito su sidabru. Amazonito ietys buvo rastos kasinėjant Egipte ir Etiopijoje, bet kaip amazonitą vadino tuo metu nėra žinoma.
 Šiandien faraono Tutanchamono reliktai yra saugomi Egipto muziejuje Kaire. Muziejuje rasite garsios auksinės jauno valdovo kaukės, kurią puošia amazonito, lazurito ir karneolio inkrustacijos, aprašą. Amazonitas buvo populiarus ir senovės Indijos juvelyrikoje, ypač aukso apsoduose.
Viena iš versijų, kad amazonito pavadinimas kilęs nuo legendinių amazonių pavadinimo. Amazonito buvo rasta kasinėjant skitų pilkapius nuo Dono žemupio iki Pietų Uralo, kur pagal legendas gyveno karingosios amazonės, minimos ir Herodoto, Ptolemėjaus, Plinijaus raštuose. Eidamos į karo žygius amazonės mėgo puoštis žaliais akmenėliais, tikėdamos kad amazonitas jas apsaugos ir padės laimėti mūšius.
Pietų Amerikos indėnai nešiojo jį nuo nuodingųjų padarų įkandimų.
Dėl vidutinio kietumo amazonitą galima kalinėti ir net šiomis dienomis jis yra pjaustomas ir šlifuojamas suteikiant jam kabošono formą, kuri išryškina spalvą. Kabošonai naudojami žiedų pakabukų ar auskarų gamybai.
Amazonito sudėtyje yra daug vario, todėl jis naudingas visiems, besirūpinantiems savo sveikata. Švelnina emocinius stresus ir išvaduoja nuo baimių, irzlumo bei negatyvių energijų, skatina pamilti, moko mylėti ir sugeba subalansuoti daugelį mūsų asmenybės aspektų.
Amazonitas šalina raumenų spazmus, koreguoja kalcio apykaitą ir pasisavinimą, padeda išvengti dantų gedimo ir osteoporozės. Ir dar – įdomus amazonito kosmetinis poveikis: jis jaunina, gaivina ir gerina odos spalvą, gydo suskirdusią, sausą veido ir rankų odą. Pamerkite amazonitą 12 val. į stiklinę vandens, o nusiprausę šiuo vandeniu suvilgykite kūną, veidą, rankas ir leiskite odai nudžiūti. Ji tarsi pasidengia švelniu aksomu. Dar veiksmingesnis amazonito ir nefrito, ypač baltojo, eliksyras. Tokio derinio papuošalai spinduliuoja gaivą ir ramybę.
 Mokslininkams pavyko surasti tris moliusko kiautus, turinčius skylutes, manoma, sudedamąsias vėrinio ar apyrankės dalis. Radinių amžius siekia net 90000-100000 metų. Du iš šių senovės karoliukų buvo rasti Karmelio kalno oloje Izraelyje, kitas Oued Djebbana vietovėje Alžyre. Šie kiautai yra 25000 metais senesni nei iki šiol atrasti žmonių sukurti juvelyrinių dirbinių fragmentai. Žirnio dydžio gaminiai turi panašias skylutes, todėl manoma, kad jie galėjo būti suverti į vėrinį arba apyrankę. Visi trys kiautai yra iš tos pačios genties jūrų moliuskų žinomų kaip Nassarius. Jie tikriausiai buvo pasirinkti dėl savo dydžio ir sąmoningai išgremžti su aštriu titnaginiu įrankiu. Tokie titnaginiai įrankiai galėjo būti naudojami kriauklėms pradurti. Juvelyrika padeda nustatyti, kada pasikeitė žmonių elgesys, nes papuošalų nešiojimas turi simbolinę reikšmę. Nešiodami papuošalus mes siunčiame žinutę aplinkiniams – kad mes stiprūs, turtingi, seksualūs, kad priklausome tam tikrai grupei ir t.t. dažnai papuošalai budavo nešiojami kaip apsisaugojimas nuo blogio. Mokslininkai teigia, kad šie trys kiautai buvo naudojami kaip karoliukai dėl jų skylučių pragręžimo, taip pat dėl to, kad buvo rasti nuošalioje vietovėje. Iš nuosėdų, įstrigusių pirmųjų kiautų skylėse nustatytas jų amžius. Faktą, jog juos ten paliko žmonės, patvirtina jų radimvietė – kalno ola. Tai yra jūriniai moliuskai, o jūra niekada nebuvo taip arti olos. Be to, Oued Djebbana yra apie 200 km (120 mylių) nuo Viduržemio jūros. Jūrinių moliuskų kiautai iš Karmelio kalno olos laikomi „Natural History museum“ muziejuje Londone, o kiautas iš Oued Djebbana – „Museum of Man“ muziejuje Paryžiuje. Parengta pagal http://news.bbc.co.uk/2/hi/science/nature/5099104.stm
 Mada mėgsta kartotis – tai, kas seniau buvo madinga ir užmiršta, vėl grįžta. Tai, ką nešiojo mūsų senelės, tampa gražu ir aktualu mums. Kartais mados slėpynės trunka kelias dešimtis metų ar net šimtmetį. Žinoma, galbūt pūstos krinolino suknios ir nebebus madingos, tačiau prieš šimtmečius nešiotos tautinių rūbų detalės grįžta net į garsiausių dizainerių kolekcijas. Riešinės – naujas reiškinys, grįžęs į aprangos stilių po daugiau negu šimto metų užmaršties.
 XIX a.pab. – XX a. pr. Lietuvoje tiek moterys, tiek vyrai nešiojo riešines, – ant rankos riešo užmaunamą megztą rankogalį. Jos turėjo praktinę riekšmę ir buvo dėvimos dėl šilumos, taip pat ir dėl grožio. Riešinės – labai praktiška aprangos detalė. Tais laikais rūbų rankovės buvo plačios, šaltis ir vėjas lengvai prasiskverbdavo prie kūno, bet jos ne tik šildė rankų riešus, bet ir apsaugodavo marškinių rankogalius nuo susitepimo. XX a. pradžioje pirštines pradėjus megzti ilgesniais riešais, riešinės išnyko.
XIX a. Europoje ir ypač Šiaurės šalyse buvo paplitusios iš vilnonių siūlų numegztos riešinės. Jos buvo dėvimos Latvijoje, Estijoje, Skandinavijos šalyse, Vokietijoje, Anglijoje. Kai kurios Šiaurės šalys, pvz., Islandija, Grenlandija dar iki šių dienų turi išsaugojusios šią tradiciją. Prancūzijos pietuose moterys prie tautinio kostiumo tebedėvi iš medvilninių siūlų virbalais numegztas arba vąšeliu nunertas pirštinaites su sutrumpintais pirštikais, vadinamąsias „mitenes“.
 Etnografų turimomis žiniomis riešinės Lietuvoje dėvėtos XIX a. – Xxa. pirmoje pusėje.
Didžiajame Lietuvių kalbos žodyne rašoma: „riešinė, riešinės – 1. Pirštinės su ilgu raštuotu riešu (iš Tauragnų); 2. Ant rankos riešo maunamas megztas rankogalis.“ Dažniausiai žodis vartojamas antra reikšme.
Lietuvos regionuose riešinės vadintos skirtingai: Aukštaitijoje mankietai, rankelkos, rankaukos, runkaukos, apie Biržus čiurneliai, unkovikai, Dzūkijoje rankankos, rankaukos, apie Prienus rankapkos, Sūduvoje rankaukos, Žemaitijoje mankietai, renkelkos, apie Plungę rankovėčiai, Klaipėdos krašte maukos, mauklės.
Riešinės buvo mezgamos 6 –14cm ilgio. Kasdienės riešinės saugojo rankas nuo šalčio. Jas mezgė virbalais iš storesnių vilnonių siūlų, taip pat nėrė vąšeliu. Mezginys turėjo būti standus, prigludęs prie riešo. Riešinės buvo vienspalvės, skersais ar išilgais dryžiais. Yra išlikusių tokių margų riešinių, jog atrodo, kad mezgėja sumezgė visus siūlų likučius, kokius tik beturėjo.
Išeigines riešines mezgė iš aukštos kokybės plonų vilnonių, dažniausiai fabrikinių siūlų, vadinamų „lučkais“. Jos buvo dėvimos dėl grožio.
Riešinių raštai panašūs visoje Lietuvoje. Tai aštuoniakampės žvaigždutės, eglutės, grandinėlės, žiedų motyvai, rombai, kryželiai, trikampėliai.
Didžioji dalis muziejuose esančių riešinių pavyzdžių surinkta Aukštaitijoje. Čia riešinės labiausiai buvo paplitusios šiaurinėje dalyje apie Biržus, po vieną kitą pavyzdį rasta Kėdainių, Kupiškio, Pasvalio, Rokiškio, Šiaulių, Ukmergės ir Zarasų apylinkėse.
 Aukštaičių riešinės dažniausiai buvo vienspalvės, sodrių spalvų: juodos, rudos, raudonos, vyšninės, žalios, mėlynos, karoliukai balti.
Išskirtinos biržiečių riešinės. Čia moterys mezgė ir margus čiurnelius trijų spalvų dryžiais, įmegzdamos baltus karoliukus. Be to, yra išlikusių vienspalvių išeiginių riešinių, puoštų įmegztais kelių spalvų karoliukais.
Pažymėtinos taip pat ir šiaurės vakarų (Šiaulių aps.) aukštaičių riešinės, numegztos keturių spalvų (juodos, žalios, raudonos ir mėlynos) dryžiais, puoštos baltų karoliukų raštais.
Riešinės Dzūkijoje yra spalvingos (juodos, bordinės, plytinės, mėlynos, tamsiai mėlynos, violetinės) ir puošnios. Į muziejus surinkta daugiausiai iš Lazdijų ir Prienų raj. Į išeigines riešines buvo įmezgami baltų, gelsvų ir raudonų karoliukų raštai. Apatinis riešinės kraštas dar papildomai apnertas arba apsiūtas karoliukų lankeliais.
Suvalkijoje žiemą ir kapsės, ir zanavykės yra dėvėjusios riešines. Jų mėgstama spalva – mėlyno atspalvio violetinė. Karoliukai balti. Raštai – panašūs kaip ir kituose etnografiniuose regionuose.
Žemaitijoje riešinės taip pat buvo labai paplitusios. Būdingos megztos dviejų kontrastingų spalvų dryžiais, pavyzdžiui, raudonos ir mėlynos, juodos ir žalios, violetinės ir žalios, bet pasitaikė ir trijų spalvų dryžiais numegztų riešinių, puoštų baltais karoliukų raštais. Žemaičių vienspalvės riešinės buvo tamsių spalvų: juodos, plytinės, tamsiai rudos. Jas puošdavo ne tik baltų, bet ir spalvotų karoliukų raštais.
Klaipėdos krašte riešinės irgi mūvėtos, Iš išlikusių pavyzdžių galima spręsti, kad labiausiai mėgtos skersadryžės, įvairių spalvų kasdienės riešinės.
Apsisukus laiko ratui, riešinės vėl grįžta – ne tik kaip etninių kostiumų detalės, bet ir kaip nauja meno forma bei madingos aprangos dalis.
Parengta pagal: I.F. Juškienė "Riešinės"
|
